Homo ludens. Žaidžiantis žmogus
Išgirsk istoriją!
Stiklo karoliukų žaidimas pedagoginėje provincijoje. Tiesa, aplink Šiaulius buvo kone penkios Zubovų išlaikomos pedagoginės įstaigos, tai gal ir ne tokia jau pedagoginė provincija. O šitos mergaičių gimnazijos valdžia nenorėjo, bet ar tai vienintelis dalykas, kurį Zubovai darė prieš valdžių norus?
„Atidaviau šiam pastatui savo plytas, savo auksą ir sidabrą, o tu, Viktute, žaisk“, – Aleksandra Zubova glosto ilgus ir tiesius mergaitės plaukus.
„Ar man reikės eiti į cerkvę ir melstis carui?” – klausia mergaitė.
„Ne, parašiau jam laišką, kad neverstų žmonių daryti to, kuo jie netiki“.
Mergaitė apsikabina Aleksandrą. „Galiu atiduoti jums šitą medalį“, – sako Viktorija ir duoda auksinį pasaulio šachmatų čempionės medalį.
„Nereikia, Viktute, nereikia, džiaukis pati. O dabar eik žaisk ir mokykis, kurk pasaulį“.
Mergaitė pakyla, veidrodžiai ima suktis, ir vaizdai keičiasi trūkinėdami. Sumaištis gimnazijos koridoriuose, ginkluoti vokiečių kareiviai kumščiuoja mergaites, diržų sagtys dūzgia virš jų galvų, o vaikai spiečiasi koridoriaus gale ir gieda Lietuvos himną. Kareiviai dar labiau pasiunta, jų veidai raudoni iš įsiūčio, jie stumia vaikus nuo laiptų lauk iš mokyklos, nes jie nori čia įsirengti savo štabą. Bet visi toliau kovoja už savo mokyklą, už miestą ir už laisvę. Vieno iš tėvų rankose raudonas akmuo, ar tik ne su spynele per vidurį? Bet nieko nebesimato, ant veidrodžių kažkas užtiško ir tesigirdi kareivio riksmas. Vaizdas dingsta, bet niekas niekur nedingsta, jeigu tik atsimenam, jeigu mūsų neskiria niekas išskyrus laiką. Aleksandros žvilgsnis gilus ir ramus, o raudonas žaidimo kauliukas sukasi ir sukasi.
Koordinatės: 55.934333, 23.310111